Morkaus 8

₁Anomis dienomis vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: ₂„Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. ₃Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“. ₄Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“ ₅Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“. ₆Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, padėkojo, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. ₇Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. ₈Jie valgė ir pasisotino, ir nulikusių gabaliukų surinko septynis krepšius. ₉O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Jis atleido juos ₁₀ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

₁₁Čia priėjo fariziejų ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. ₁₂Atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“ ₁₃Ir palikęs juos jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

₁₄Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. ₁₅O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“. ₁₆Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. ₁₇Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ₁₈Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ₁₉jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika“. – ₂₀„O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis“. ₂₁Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

₂₂Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. ₂₃Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ ₂₄Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“. ₂₅Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė. ₂₆Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.

₂₇Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ ₂₈Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. ₂₉Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. ₃₀Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

₃₁Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. ₃₂Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. ₃₃Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

₃₄Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ₃₅Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. ₃₆O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? ₃₇Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! ₃₈Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.